Nemuno žygis 2019

Lapkričio 7

Įpusėjus auksiniam rudeniui su nemuniečiais stvėrėme pilnutėles žygio kuprines ir ilgiau nei parai iškeliavome į Kauno marių regioninį parką. Žygio metu patyrėme daug nuotykių ir pasikrovėme nuostabių įspūdžių, bet visų pirma, priešistorė…

Prieš metus, rugsėjo pradžioje, 5 narsuoliai nemuniečiai nusprendė vykti pėsčiomis nuo Kauno link Kapitoniškių. Pernakvoti kažkur ant marių kranto, smagiai praleisti laiką vyriškoje kompanijoje ir sekančią dieną grįžti. Buvo šlapia, vėsu, žygis reikalavo ištvermės, ant kranto pernakvoti nepavyko, nes vėjas buvo per stiprus. Dažnai teko priimti sunkius sprendimus (pvz., ar didinti tempą ir iki 20 val. spėti į parduotuvę Rumšiškėse, ar eiti palengva) , todėl buvo sunku net ir patyrusiems žygeiviams. Vienos kalvos keitė kitas, daug kartų teko keisti maršrutą dėl nepraeinamų šlapių vietų, o kai kurias pelkes kirtome tiesiog tiesiai: kartais dėl to, nes nebuvo kitų galimybių, kartais tam, kad pasižiūrėtume, kas bus ir smagiai iš to pasijuoktume. Nepaisant širdutės formos pūslių ant pėdų, suplyšusių kerzų, purvinų kelnių ir to, kad studentiškai kompanijai vakare teko tenkintis tik gaivinančia gira, gera nuotaika, kaip ir kojų skausmas - nedingo ir, pasikrovę įspūdžių, kuriuos prisiminsime, kai būsime seni, galų gale grįžome į Kauną.

Šiais metais nusprendėme žygį pakartoti su visu ansambliu. Spalio 19 d. 9 val. ryte, pajudėjome iš Kauno su daugiau nei 3 kartus didesne grupele nei prieš metus. Datą nusprendėme prieš mėnesį ir stipriai tikėjome, kad viskas bus gerai. Savaitę prieš vyravo netgi minusinė temperatūra, lietūs ir stiprūs vėjai, todėl pradėjome ruoštis pačioms prasčiausioms sąlygoms. Išaušus lemiamos dienos rytui oras buvo fantastiškas, po žygio nemuniečiai sakė „geresnio nesugalvotum”. Nebūtumėm net įsivaizdavę tokios malonios temperatūros žygiui ir žydro dangaus, stulbinančioms nuotraukoms padaryti. Dar nuostabiau, jog rami, vėjo pamiršta Kapitoniškių gamta leido mums įsikurti nakvynei ant pačio marių kranto/skardžio, 5 milijonų žvaigždučių viešbutyje.

Išjudėję nuo Petrašiūnų pro jachtklubą, pėsčiųjų tiltą, filmuotą garsiajame seriale „Černobylis“, aplankėme Vieškūnų piliakalnį, prieš kurį jau teko įveikti vieną klampią kliūtį ir išsitepti. Toliau miškais ir švelniu reljefu judėjome pirmyn. Žygis ėjosi pakankamai lengvai, tardamiesi su praeitų metų dalyviais sakėm, kad net ,,per lengvai”, bijojome, kad ansambliečiai nepatirs to, ką praeitą kart patyrėme mes ir nuoširdžiai galvojome, kokiais maršrutais pravesti chebrą, kad būtų sunkiau ir įsimintiniau. Buvo sunku, nes dabar, dauguma pelkių, kurias įveikinėjome prieš metus - buvo sausos, po lietingos savaitės tikėjomės visai ko kito, o ir mariose vanduo buvo nusekęs, galėjome žygiuoti pakrante, kur prieš metus tiesiog kopėme skardžiu. Buvo gerokai nusekusi net ta vieta, kurios prieš metus nebuvo įmanoma praeiti nepanaudojus šalia atsitiktinai besimėčiusių polistirolo gabalų, o šiemet žydinčio marių vandens pakrante praėjome be jokių rūpesčių. Su vedliu skaudžiai prisiminę prieš metus praeitą tankų augalų su spygliais lauką, šįkart nusprendėme pasinaudoti pakrante, po jos užkopėme į kalvą, nuo kurios atsivėrė žavinti marių panorama. Tuo momentu pajutau, kaip visi lengvai atsiduso ir stabtelėjo akimirkai, pamatę tą vaizdą. Įsivyravo tyla. Vieta buvo išties nuostabi, ten sustojome papietauti ir akimis, ir ne tik. Popiet teko sutikti ir didesnių reljefo pokyčių, ėjome pro miško vietas, skardžius, pakrantes (kai kurios jų – akylai stebimos kamerų), teko judėti per žoles, kurios siekia 1,5 m. Vietomis buvo labai drėgna ir privirtę senų apsamanojusių medžių – jausmas, tartum būtum patekęs į sengirę. Švelniems vėjo gūsiams karts nuo karto kedenant medžių šakas galėjome maudytis auksinių lapų krituliuose – vaizdas nepakartojamas. Dienai einant į pabaigą darėme vis daugiau sustojimų (kai kurie jų buvo ant ~20m aukščio skardžių), o šypsena, nepaisant nuovargio, vis didėjo. Priėjome tas vietas, kurios priminė, kodėl prieš metus ryte taip skaudėjo kojas. Kad geriau įsivaizduotumėte – palyginimas: kai po Nemuno švenčių Trečiuose reikėdavo pareiti į bendrabutį pėstute pro Parodos kalną, įveikti tą kelią būdavo tikrai sunku, bet niekad nepagalvojau, kas būtų, jei reikėtų tokiais kalnais 2-3 valandas laipioti aukštyn žemyn, o dar ir prieš tai nuėjus 20 km ne pačiu paprasčiausiu taku. Leistis pakalnėmis nebebuvo malonu, nes tada tvirtai žinojai, kad po kiekvieno nusileidimo kažkur yra kalnas, dažniausiai jis vėl už kokių 50 metrų. Nemeluosiu, girdėjau, kaip merginos keikėsi, jūs, matyt, darytumėte tą patį, jei per kelias valandas reikėtų įkopti į 20 piliakalnių. Ta vieta žygyje buvo tarsi vyšnaitė ant torto. Vėliau pradėjo temti ir teko apie 6 km žygiuoti tamsoje, o tai daugeliui buvo nauja patirtis ir potyriai. Suradome jaukią vietą ant marių skardžio ir įsikūrėme, dauguma pasiruošė miegmaišius po atviru dangumi ir kaip sardelės išsidėliojo aplink laužą, kai kas miegojo hamakuose, o kitiem jaukiau buvo palapinėje. Užkūrėme laužą, šefai paruošė vakarienę, sumušėme nemunietišką sveikatą ir, skambant švelniems ukulelės garsams, ruošėmės poilsiui. Prabėgus kelioms valandoms tolumoje pasigirdo nemunietiškas čigoniškas repertuaras ir pažįstamas balsas, lydimas gitaros garsų. Mus aplankė vienas pernykščių narsuolių – Aurelijus! Šis širdutės formos nuospaudų savininkas užsuko mus aplankyti, atvežė gitarą ir dar kai ką… Tolumoje laužo liepsnos susiliejo žvaigždėtam danguj, o Kauno marios dar ilgai skambėjo nuo nemuniečių dainų. Miegoti nuėjom vėlai...

Ryte, savarankiškai padarę mankštas, papusryčiavome, susitvarkėme ir pajudėjome į 8km kelią iki Pravieniškių traukinių stoties. Pakeliui nusifotografavome prie Nemuno gatvės Rumšiškėse, o tada traukiniu grįžome į Kauną ir visi patraukėme savo keliais. Po kelių dienų pamatęs šią nuotrauką nustebau, kokie laimingi visi žmonės po tokios sunkios paros, praleistos neįprastai: ne savo lovose, be kasdienių patogumų ir didžiąją dalį laiko tiesiog žygiavę, taip išbandydami savo kojų tvirtumą ir fizines galimybes. Džiaugiuosi turėjęs galimybę praleisti laiką su šiais ryžtingais žmonėmis, įveikusiais iššūkius ir didžiuojuosi jais. Labai tikiuosi pamatyti daugiau nemuniečių kitais metais. Tegul tai tampa nauja mūsų tradicija!

Buvo sunku filmuoti telefonu, nes norėjome viską pamatyti gyvai. Visgi dėl noro dalintis su tais, kurie neturėjo galimybių dalyvauti žygyje, pavyko išsitraukti telefoną giliai iš kuprinės ir kai ką įamžinti, kuo galime dabar pasidalinti:

«Daugiau akimirkų iš žygio rasite čia. »