„Nemuno“ vaikinų diena’18

Vakaro renginys atėjo greičiau nei tikėjausi. Atrodo tik prieš kelias dienas su draugais aptarinėjome, kiek savaičių mums dar likę laukti, o dabar tų pačių draugų apsupty skaičiavau paskutines minutes ir stengiausi suvaldyti džiaugsmingą jaudulį.

Šie metai „Nemunui“ atnešė daugybę naujovių, o tarp jų – vaikinų dienos perkėlimą iš Kapitoniškių stovyklos į gražiuosius KTU rūmus, kur vyksta mūsų repeticijos. Tik įžengus vidun, pasijutau karališkai – mane pasitiko gražiosios nemunietės, persirengusios mūsų „skrydžio“ stiuardesėmis. Tarp rūmų kolonų jau buvo susirinkusi didžioji dalis vaikinų, pasipuošusių šventiniais marškiniais ar pilnu kostiumu. Trumpai pajuokavę dėl pergalės perspektyvų, mes buvome nukreipti link įlaipinimo vartų. Visiems kandidatams į „Misterio Nemunas“ titulą dar prisegė po apyrankę su numeriuku. Man teko „1“ – pagalvojau, jog tikriausiai laimingas skaičius.

„Nemuno Oro Linijų“ lėktuve visi buvo susodinti į pirmą klasę. Širdis salo nuo žavingų stiuardesių dėmesio, vaišėmis nuklotų stalų bei nepakartojamų merginų pasirodymų. Beveik galima buvo užmiršti, jog jau tuoj turėsime rungtyniauti dėl „Misterio Nemuno“ titulo. Tuomet įvyko nelaimė – mūsų lėktuvas, patyręs sunkų gedimą, pasileido tiesia trajektorija žemyn. Persigandę, tačiau gyvi, sužiurome, į kokią vietą mus likimas nubloškė. Tai buvo Nemuno amazonių sala – laukinių, nuo civilizacijos atsiribojusių merginų namai. Jas sužavėjo šitokia vyrų gausuma, tačiau priimti jos norėjo tik tą vienintelį.

Su vienu draugu buvome „susitarę“, jog iškrisime pirmi ir užleisime vietą tikriesiems varžovams. Deja, vienoj pirmų užduočių stojome vienas prieš kitą. Tuomet pirmą kartą susimąsčiau, kad galiu pabandyti ir laimėti.

Publiką stengiausi prajuokinti, juk visiems buvo svarbiausia gerai praleisti laiką. Sekėsi neblogai, netgi girdėjau žmones iš publikos retkarčiais sušunkant mano vardą – pasirodo ir fanų turėjau. Nuoširdžiai palaikiau visus kitus kandidatus, tačiau jų gretoms mažėjant, netruko atsirasti maloni įtampa. Varžovų jėgos buvo lygiavertės, tą liudijo teisėjų sumąstyta papildoma paskutinė užduotis – improvizuotas ketureilis. Tikriausiai mane išgelbėjo daugybė kartu su Nemunu sudainuotų dainų, nes netrukus jau girdėjau teisėjas skelbiant mane nugalėtoju.

Sunku nusakyti tą jausmą, kai tave užplūsta „Nemunas“ visa savo galia. Begalė narių, apsupę mane iš visų pusių – kiekvienas taria savo sveikinimus, vaikinai spaudžia ranką, apkabina, merginos padovanoja po bučinį į žandą. Tik „Nemunas“ taip geba pasveikinti. Jau daug seniau supratau, jog patapau šio ansamblio šeimynos dalimi ir kad joje likti norėsiu dar ilgai. Šis renginys tik sustiprino tą jausmą. Ačiū jums, Nemuniečiai, už šį renginį ir už tai, kad visur bei visiems skleidžiate savo nuoširdžią, lietuvišką meilę!

„Misteris Nemunas 2018” Julius Pipikas

«Daugiau šventės akimirkų »