Susitikimas su pirmosios „Nemuno“ kartos veteranu Broniumi Kačkumi

Atvykus pas vyriausią nemunietį, pirmos ansamblio kartos atstovą Bronių Kačkų, buvome svetingai pasitikti ir, kaip pridera nemuniečiams, išlydėti su daina. Paklausus apie veterano namuose esančius ragus bei kitus medžioklės trofėjus, veteranas prisistatė:

„Esu Respublikos garbės medžiotojas, nes parašiau ir išleidau daug knygų apie medžioklę. Tai buvo mano pagrindinis laisvalaikio užsiėmimas“. 

Bronius gimė 1929 metais, tuo metu Lietuvai labai sunkiais laikais. Ansamblį lankė 1949-1953 metais, per kuriuos tuometinis Kauno politechnikos instituto liaudies dainų ir šokių ansamblis surengė daugiau nei šimtą koncertų.

Susitikime dalyvavome kartu su buvusiu ansamblio pirmininku Rimantu Kaknevičiumi ir veterane Janina Bražiūniene. „Visais laikais „Nemunas“ turėjo ir nuosmukių, ir pakilimų, todėl ir siekiame surinkti kuo daugiau informacijos apie kiekvieną iš tų laikotarpių, o šiandien labai įdomu būtų išgirsti apie pačią ansamblio pradžią“, – pokalbį pradėjo Rimantas.

Apsikeitę dovanomis, kvietimais į finalinį jubiliejinį koncertą, pasivaišinę arbata, suklusome išgirsti veterano Broniaus pasakojimo, nes iš kur geriau sužinoti ansamblio pradžios istoriją, nei iš veterano, tą istoriją kūrusio…

„Aloyzas Čižas (pirmasis „Nemuno“ meno vadovas) buvo nuostabus dirigentas ir nepaprastai gabus vadovas. Jis buvo kilęs iš aukštaičių žemės, gimė 1923 metais. Aloyzas Čižas gimnaziją baigė Panevėžyje, o jį su muzika supažindino patriarchas Mykolas Karka. Esu įsitikinęs, kad Aloyzas Čižas tikrai dainavo Mykolo Karkos organizuojamose operetėse.

Aš pats esu kaunietis, baigiau Kauno berniukų 4-ąją gimnaziją 1948-aisiais metais. Mokytis buvo sunku, buvo visiškas pokaris, visko trūko. Po Antrojo pasaulinio karo buvo praėję keli metai, tai trūko ir maisto, ir rūbų. Mokslų mano gyvenime buvo daug, kiti net pavydėjo, koks mokytas buvau. Įstoti sugalvojau ten, kur buvo didžiausia paklausa – kaip dabar atsimenu žaliu rašalu parašiau ir įteikiau Kauno universiteto medicinos fakultetui stojimo prašymą. Prieš pasirašydamas dokumentą su draugais užsukome į Botanikos sodą, bet žiūrime, kad nėra vieno mūsiškio – Jankaus. Nuvažiavome pas jį, o ten rusai, suguldę visus ant žemės. Mat Jankaus tėvas buvo Nepriklausomos Lietuvos karininkas. Suguldė visus, o greta manęs gulėjo senas gydytojas. Aš jam sakau, kad parašiau ką tik stojimą į mediciną, bet negaliu pakęsti kraujo. O jis atsakė, kad į viską reikia žiūrėti kaip į paprastą materiją, bet dėl visa ko pasiūlė nueiti į prozektoriumą. Nuėjau, pažiūrėjau ir taip baisu ir negera pasidarė, kad iškart atsiėmiau pareiškimą, ties čia ir baigėsi mano pažintis su medicina. Tada atradau Kauno universiteto cheminės technologijos fakultetą. Įsitaisėme labai jaukiame, labai gerai pastatytame fakultete, šalia zoologijos sodo, medžių apsuptyje. Maždaug po metų Aloyzas Čižas pradėjo organizuoti oktetą. Dalyvavo du bosai iš ankstesnių kursų, vienas dėstytojas ir visi likę iš mano kurso. Na ir prasidėjo repeticijos… Oktetas buvo įsteigtas 1949 metais. Viskas tada buvo surusinta ir reikėjo dainuoti atitinkamas dainas. Daug koncertuodavome savo fakultete, mus šelpė profesoriai, akademikai. Pamatę, kad oktetas pasiteisino, vadovai ir universiteto atstovai pradėjo sakyti, kad reikia ansamblio. Į ansamblį buvo sukviesti įvairių fakultetų atstovai. Prie vyrų okteto prisijungė moterų oktetas, tautinių šokių grupė, kuriai vadovavo Vytautas Nutautas, vėliau atsirado instrumentalistai. Repeticijos buvo kaip niekad intensyvios. Sužinojome, kad Maskvoje organizuojamas visasąjunginis festivalis ir mes galime būti kandidatais laimėti šį festivalį. Mums padėdavo ir Jonas Švedas, ansamblio „Lietuva“ įkūrėjas. Daug repetavome, rėmėjai parūpino mums rūbus ir nukeliavome į Maskvą. Mūsų ansamblis buvo pavadintas Kauno politechnikos instituto liaudies dainų ir šokių ansambliu. Apgyvendino mus senajame viešbutyje „Kijevas“, o šalia jo buvo „Dniepro“ restoranas, kurio valgiaraštį turiu iki šiol. Taip pat kiekvienam dalyviui buvo įteikti diplomai, nes užėmėme pirmąją vietą! Tai unikalus ir svarbus dokumentas ansamblio istorijai. Baigiamasis koncertas vyko Maskvos operos ir baleto teatre! Atlikome du kūrinius: „Gaidys“ ir „Pempel, pempel kuoduotoj“. Grįžome kaip nugalėtojai ir su dideliu pripažinimu!“

Veteranas pasakojo, kad norint išvykti iš Lietuvos reikėdavo gauti leidimą. O paklausus, kas labiausiai įsiminė iš pirmųjų ansamblio gyvavimo metų, Bronius pasakė, kad būtent tas pats pirmasis konkursas ir išvyka, nes tada ansamblį pirmą kartą pamatė ir pripažino ne tik Lietuvoje. Nuotraukų galerijoje rasite šio pirmojo Kauno politechnikos instituto liaudies dainų ir šokių ansamblio konkurso programą, diplomą, kuris buvo įteiktas pirmos vietos laimėtojams, leidimus išvykti iš Lietuvos bei viešbučio, kuriame buvo apsistoję ansambliečiai, valgiaraštį. Taip pat rasite ir ansamblio „Nemunas“ 100-ojo koncerto programą ir daug kadrų iš šio išskirtinio susitikimo.

Broniaus prisiminimais, pirmajame ansamblio koncerte (1949 metais) dalyvavo apie 60-70 narių: muzikantų, šokėjų, choristų. Prisiminęs pačią ansamblio pradžią veteranas geru žodžiu minėjo pirmąjį Kauno politechnikos instituto rektorių Kazimierą Baršauską, kuris svariai prisidėjo prie ansamblio kūrimo: prie rūbų, instrumentų aprūpinimo bei išreiškė visokeriopą palaikymą ansambliečiams. 

Veteranas Bronius dalyvavo visuose „Nemuno“ jubiliejuose, įskaitant ir tą, kuris oficialiai neįvyko prieš penkerius metus, tačiau veteranai vis tik susitiko ir paminėjo 70-erių metų ansamblio jubiliejų. Apie vidinį ansamblio gyvenimą veteranas daug nepamena, nes vis dėlto praėjo daugybė metų: „Krikštynų nešvęsdavome, išleistuvių taip pat nepamenu. Bet va valdybą turėdavome ir ją kasmet rinkdavome.“ 

„Nemuno“ vardas ansambliui buvo suteiktas 1963 metais, o pavadinimą pasiūlė vadovas Aleksandras Buzys. Tų pačių metų žiemą, pirmojo koncerto televizijoje metu, kolektyvas Lietuvai oficialiai buvo pristatytas šiuo vardu.

Susitikimo metu veteranai Bronius ir Janina sudainavo ir vadovo Aloyzo Čižo tradicinę dainą:

 „Važiavau aš Berlynan tiesiu fronto keliu,
Sustabdydams mašiną, jei tik man pakeliui.
Aš per Varšuvą traukiau, pro Oriolo žemes,
Kur šlovingoji liaudis vedė mus į kovas…“ 

Daugiau apie tradicines dainas paskaityti ir susipažinti su vadovų tradicinių dainų tekstais galite šiame straipsnyje: „Nemuno“ tradicijos – gyvos ir pamirštos: ansamblio šūkis, tradicinė vadovo daina ir „Pusė dviejų“

Paklausus veterano, kokia buvo jo pati mėgstamiausia daina, Bronius jausmingai sudainavo, o kartu prie jo prisijungėme ir mes visi :

 „Kaip man jaunystės neminėt,
Su bičiuliu senu,
Kaip neliūdėt, nesigailėt
Prabėgusių dienų! 

Priedainis: 

Už mūsų jaunas dieneles
Pakelkime taures,
Žvaliau išgerkime, brolau,
Už jaunas dieneles. 

Tiek metų pralėkė – ir štai
Aš vėl tave matau,
Už mūsų meilę vėl geriu
Ir spaudžiu ranką tau…“

Dainuojant atsiskleidė nuostabus veterano, ilgus metus dainavusio baritonu, balsas… Atsisveikinant veteranas pasakė: „Gyvenimas praėjo, man jau tuoj 96-eri. Per tą gyvenimą visokiausių dalykų buvo… Gal dar surizikuoti ir atvažiuoti į jau netrukus vyksiantį jubiliejų?“ 

Labai apsidžiaugėme, gavę žinią, kad Bronius dalyvaus jubiliejuje! Šis susitikimas buvo kupinas emocijų, nes supratome, jog kuriame tiltą, kad išliktų mūsų ansamblio istorija. Pokalbis su pirmos kartos nemuniečiu yra ansamblio istorijos liudijimas ir išsaugojimas. Esame dėkingi, kad taip šiltai mus priėmėte ir pasidalinote įdomia savo gyvenimo bei mums taip svarbia ansamblio įsikūrimo istorija!