„Nemuno“ tradicijos – gyvos ir pamirštos: „Nemuno“ himnas
„Nemuno“ himno pagrindu yra laikoma daina „Stoviu aš parimus“, tačiau šiek tiek skiriasi melodija ir žodžiai. Šios dainos žodžius parašė Vanda Panavaitė-Stankienė, kuri dar geriau žinoma kaip Vanda Stankus. Populiari XX a. antros pusės pramoginės muzikos lietuvių dainininkė Vanda Panavaitė-Stankienė gimė Lietuvoje, 1944 m. emigravo į Vokietiją, iš ten – į Kanadą, o vėliau persikėlė gyventi į JAV, Čikagą. Pirmą kartą menininkės eilėraštis „Mano ilgesys“ laikraštyje „Karys“ buvo išspausdintas 1943-01-16. Laikraščio iškarpa matoma žemiau:
Nors ši daina laikoma lietuvių liaudies, jos tekstas šiek tiek pasikeitė nuo tada, kai pirmą kartą buvo išspausdintas laikraštyje „Karys“. Tačiau dėl vieno dalyko abejonių niekada nekilo – dainos žodžių autorė yra Vanda Stankus. Kviečiame pažiūrėti ištrauką iš LRT televizijos laidos „Gražiausios poetų dainos“, kurioje pasakojama daugiau apie eilėraščio autorę, dainos prasmę ir istoriją:
Kaip sakoma įraše, liaudis nebūtų liaudis, jei sukurdami dainą nepakeistų ir eilėraščio žodžių, pagal kurį buvo kuriama liaudies daina. Tikriausiai taip pat nutiko ir su „Nemuno“ himno žodžiais, kurie skiriasi ne tik nuo pirminio eilėraščio, bet ir nuo lietuvių liaudies dainos. „Nemuno“ himne vietoj „miškų“ minimi „laukai“, vietoj „tiesia plonas gijas taip lengvai, lengvai“ giedama „klojas lino drobės taip švelniai, švelniai“ ir dar nemažai skirtumų.
Kaip ši lietuvių liaudies daina tapo himnu, ir kaip himnas tapo viena svarbiausių dainų kiekvienam nemuniečiui? Pakalbinome keletą veteranų, kurie vyko į legendinę Kanados kelionę ir iš ten, galime sakyti, parsivežė šią dainą.
Pakalbinome tris veteranus, kurie 1967 rugsėjį kartu keliavo į Kanadą. Paklausus, kas labiausiai įsiminė iš Kanados, veteranų prisiminimai išsiskyrė. Ačiū Janinai Bražiūnienei, Antanui Vaideliui ir Valdui Pūkui už nuostabius prisiminimus!
Janinos Bražiūnienės prisiminimai apie kelionė į Kanadą:
„Į KPI įstojau 1962 metais ir tais pačiais metais keliavome į Lenkiją, paskui Vokietiją ir kiekvienais metais keliaudavome arba po kartą, arba po du. Visas šis „Nemuno“ laikotarpis kelionėmis pasižymėjo Zigmo Vichausko dėka. Jis buvo tikras vadybininkas: važiuodavo į Maskvą, rasdavo kalbą su atsakingais žmonėmis, nueidavo į „Sputnik“, į „Inturist“ agentūras, nusiveždavo lietuviško vyno, visur atrasdavo kalbą ir suorganizuodavo mums keliones.
Laive, kuriame plaukėme į Kanadą, vokiečių kalba vesdavau mūsų koncertus. Pačioje Kanadoje buvome tik kiek daugiau nei dvi paras, o laive per Atlantą užtrukome savaitę pirmyn, savaitę atgal. Buvo birbynininkas, Antonijumi vadinome, vesdavo programą angliškai, o Žimelis Rimas, jei neklystu – prancūziškai. Mes net trimis kalbomis pristatydavome mūsų koncertus.
Mes kiekvieną vakarą laive rengdavome pasirodymus: po kelis šokius, vis skirtingas dainas. Į Kanadą vykome kamerinė grupė: 6 poros šokėjų, orkestro kokios 3 kanklės ir panašiai birbynių bei nedidelė grupė vokalistų. Iš viso mūsų ansambliečių vykome apie 40 žmonių, bet dar daug valdžios atstovų iš vykdomųjų komitetų.
Man ši daina nebuvo naujiena, šią dainą žinojau iš vaikystės, nes man mama dainuodavo. Kanados lietuviai buvo atvažiavę iš Čikagos, nes nelabai toli nuo Monrealio. Jie sužinojo, kad vyks „Nemuno“ koncertas, tai jie atvažiavo iš Čikagos susitikti su lietuvių studentais. Kanadoje mums padovanojo dainynėlį, jis yra pas tuo metu buvusią seniūnę Danutę Žemaitytę. Būtent dainynėlyje ir pamatėme dainą „Stoviu aš parimus“. Daina, žinoma, buvo slapta, bet mes daug ką slapto dainuodavome. Tame laive net giedojome „Lietuva brangi“ ir stodavosi visi, net ir saugumiečiai, nors daina ir buvo draudžiama dainuoti tuo metu.
Pamenu, kad iš kelionių laive, taip pat ir kelionės į Kanadą, mes darydavome pasirodymus visiems saugumiečiams ir visiems kitiems, kurie su mumis plaukdavo. Laikinai priimdavome į ansamblį, nes jie kartu su mumis keliavo.
Dainuodavome „Stoviu aš parimus“ sugrįžus į Lietuvą labai dažnai. Buvo įdomu sužinoti, kad ši daina tapo ansamblio himnu!“
Veteranė Danutė Žemaitytė-Slapšinskienė pasidalino dainos „Stoviu aš parimus“ nuotrauka iš dainynėlio, kuris buvo parvežtas 1967 metais iš Kanados:
Antanas Vaidelys, grojęs ansamblyje skrabalais nuo 1965 iki 1971 metų, pasidalino savo prisiminimais apie kelionę į Kanadą:
„Pirmas įspūdis buvo toks, kokio ir galima tikėtis, kai tau 19 metų. Atsidūrėme Sovietų laikais neįmanomu būdu Kanadoje. Vyko susitikimai su lietuviais, kurie suskrido iš viso Amerikos žemyno. Tai buvo pirmoji jaunų žmonių, ne politikų, bet jaunų Lietuvos žmonių delegacija, grupė, kuri atvyko į šį žemyną. Tiek jiems, tiek mums tai buvo didelis įvykis. Visi susitikę buvome išsižioję, tiems, kurie negyveno Sovietų laikais, tikriausiai sunku suvokti kokio svarbumo buvo šis įvykis. Vienas nemunietis – Zigmas Vichauskas – turėjo didelius ir svarbius ryšius su „Inturist“ agentūra ir kultūros ministerija. Tas mūsų auksinis kelionių laikas Sovietų laiku būdavo būtent jo dėka.
Mūsų kelionės į Kanadą misija buvo atstovauti Sovietų sąjungos Lietuvos TSR (Tarybų Socialistinė Respublika) pasaulinėje parodoje Expo 67, kuri vyko Monrealio mieste, Kanadoje. Kiekviena diena buvo skiriama vienai iš Sovietų sąjungos respublikų. Viena iš tų dienų buvo skirta ir Lietuvos TSR. Ką buvo norima parodyti, kad mes visi buvome nepaprastai laimingi, kad galėjome laisvai keliauti, tačiau realybė buvo kitokia. Nepaisant visko, turėdami asmeninių ryšių, išvykome į šią kelionę. Koncertavome Sovietų paviljone, rodėme lietuviškus šokelius ir net dainavome „Lietuva brangi“ – ypatingai norėjome parodyti lietuviškumą. Po to vakare buvo susitikimas su visais lietuviais, kuris vyko Vytauto Didžiojo klube, Monrealyje. Manau, kad buvo keli šimtai žmonių. Truputį pakoncertavome, bet labiau vakaras skirtas buvo bendravimui, pašnekesiams. Viena Amerikos lietuvių grupelė uždainavo dabartinį „Nemuno“ himną. Mūsų buvo apie 60 ir bent aš ir mano aplinkos žmonės nebuvome girdėję šios dainos. Iškart visiems „prilipo“ ši daina ir ją tiesiog įsidėjome į širdį, iš ten niekad nebeišimdami… Tada mes tą dainą atvežėme į Lietuvą, dainuodavome visur. Tuo metu nebuvo minties, kad tai himnas, dainuodavome kaip ir visas dainas. Tik paskui sužinojome, kad ši daina Lietuvoje buvo dainuojama jau tada, kai buvo žmonės vežami į Sibirą, jau tada visi giedojo… Tai toks atsitiktinumas, kad jau galėjo atsirasti daug anksčiau, iš tų žmonių, kurie grįžo iš Sibiro, tačiau atsirado po kelionės į Kanadą.
Dabartiniam jaunimui tikriausiai neįmanoma suvokti jausmą, kad atplaukia laivas, nuo 5 val. ryto laukia žmonės, o mus pradėjo iš laivo leisti tik apie 8 val. ryto. Jie mus sutiko kaip iš dangaus nusileidusius angelus: bučiavo ir apkabino kiekvieną. Ne tas žodis, koks jausmas! Per koncertą negalėjome koncertuoti, nes ištisai skambėjo žiūrovų plojimai.
Kiekvieno požiūris į šią kelionę ir prisiminimus yra iš skirtingo kampo, nors esmė ir ta pati, tačiau kiekvienam įsiminė skirtingi išvykos akcentai. Kiekvieno pojūtis, kelionės pajautimas skirtingas ir žodžiais tai sunku perduoti.“
Ansamblio veteranas Valdas Pūkas chore dainavo 1966-1971 metais. Jis taip pat vyko į kelionę, su kuria siejamas himno atsiradimas, ir mielai papasakojo savo prisiminimus:
„Pirmiausia, ta kelionė mums pakliuvo kaip aklai vištai grūdas. Į Kanada 1967-ųjų rugsėjį važiavau jau būdamas antrakursis. Labai daug buvo pasipiktinusių saugumiečių, dėstytojų, kaip tokiai kelionei ryžosi išleisti ansamblio „Nemunas“ koncertinę grupę, kurią sudarė apie 40 vokalų, šokėjų ir orkestrantų. Visas keliones, taip pat ir šią išskirtinę kelionę, organizuodavo mūsų ansamblio „užsienio reikalų ministras“ Zigmas Vichauskas. Jei ne jis ir ne jo sugebėjimai, tokių kelionių, kurias turėjome 1960-1970 nebūtų buvę. Tais laikais buvo „Nemuno“ didelis pakilimas, turėjome daugybę koncertų. Vien 1966-aisiais turėjome 102 koncertus! Tai reiškia maždaug kas trečią dieną koncertuodavome. Tuo metu buvo ir didysis „Nemuno“ sąstatas, tačiau daug didesnį krūvį nešė „Nemuno“ koncertinė grupė, kuri ir dalyvaudavo daugelyje kelionių.
1967 metais pavasarį vyko didysis „Nemuno“ turas po Europą, o rudenį plaukėme į Kanadą. Labai nedaug mokėjome už kelionę, o galiausiai vėliau pilnai finansavo šią kelionę. Per atlantą plaukėme ir visokių veiklų prisigalvodavome. Aš žaisdavau stalo tenisą, o laimėtus prizus kioske pardavinėdavau, kad mamai lauktuvių kokią suknelę parvežčiau.
Kanadoje buvome tik 54 valandas. Įdomu tai, kad mus patalpino atskirose šeimose. Mus visus pasidalino Kanadoje gyvenantys lietuviai. Jei mes būtume patalpinti kokiame nors viešbutyje visi kartu, tai kaip į kokį tinklą, nebūtų patekusi ta didžioji daina, kuri dabar yra „Nemuno“ himnas. Dainynėlį su šia daina, tiek su natomis, tiek su tekstu, vienai ansamblietei Dainorai padovanojo šeima, kurioje ji gyveno. Laive ji pasidalino natomis su visais ir mūsų pagrindinės dainininkės, tokios kaip Janina, pradėjo po truputį šią dainą dainuoti ir atnešė iki mūsų. Iš esmės merginos šią dainą pradėjo niūniuoti ir tada jau į galvas įstrigo visiems.
Kai buvo vakarėlis, šimtai žmonių dainavo, galvos visiems sukosi nuo tokio bendrystės jausmo ir įvairiausių dainų, tačiau neužfiksavau, kad dainuota buvo ir ši daina. Bet kai pradėjo ši daina skambėti laive, pas kiekvieną širdyje atrado atgarsį. Ji patapo daina, kuri dainuojama ne užstalėje, bet renginiuose, iškilmingomis progomis ir susikaupus. Ši daina visus paveikė, bet buvo įdomu ir tuo pačiu šiek tiek keista, kad būtent ši daina tapo himnu. Daina „Stoviu aš parimus“ yra siejama su išsivadavimu, su partizanais, su laisvės mintimi. Gal čia užkoduota kokia mintis ateities kartoms.
Visi labai bijodavo, kad išvažiavus į užsienį kas nors iš ansambliečių nepabėgtų. Gavome daugelis iš mūsų pasiūlymų pasilikti Kanadoje, negrįžti į Sovietinę Lietuvą. Bet nė vienam nekilo mintis šį pasiūlymą priimti – tokio stiprumo buvo nemunietiška dvasia. Mes atvažiavome transliuoti tikrąją Lietuvą, tai tiems užsieniečiams buvo graudu klausyti mūsų istorijų, kokie sunkūs laikai buvo Lietuvoje. „Nemuno“ misija buvo išsaugoti tą lietuvybę ir tos dainos, kurios skambėdavo tiek koncertuose, tiek kelionėse autobusu ar laivu, buvo mokykla visiems.“
Daina „Stoviu aš parimus“ į ansamblį pateko 1967 metais, tačiau ne iš karto tapo himnu. Sklandė gandai, kad himnu ši daina tapo ne atsitiktinai, o siejama su vieno nemuniečio nelaimingu atsitikimu. Ieškodami, kas galėtų patvirtinti arba paneigti šią istoriją, kalbėjome su Juozu Pėkiu, buvusiu „Nemuno“ pirmininku:
„Dainuodavome šią dainą išskirtinėmis ansamblio progomis. Tą istoriją gerai prisimenu, buvo 1973 metai. Nuskendo nemunietis Mindaugas Blaudžiūnas. Dirbome Belvederyje (kaimas Jurbarko rajono savivaldybėje), rugsėjo mėnesį vykdavo stovyklos, būdami studentais važiuodavome bulvių kast, o mes tuo metu dažniausiai obuolius rinkdavome. Trys vaikinai dirbo prie asfaltavimo darbų, tad po visos dienos buvo labai sukaitę. Nuėjo nusimaudyti į Nemuną ir vienam iš trijų nutiko nelaimė. Žmona Aušra prisimena, kad per laidotuves sudainavome šią dainą ir po šio nelaimingo atsitikimo „Stoviu aš parimus“ daina laikoma „Nemuno“ himnu. Žmona buvo choristė, tai gerai pamena, kad dainos tapimas himnu siejamas būtent su giedojimu vieno jauno nemuniečio laidotuvėse.“
Veteranas Algimantas Benediktavičius, chore dainavęs 1964-1968, atsiuntė tikrą lobyną – vaizdo įrašą iš „Nemuno“ kelionės į Kanadą. Kviečiame pasižiūrėti, susipažinti ir pasižvalgyti po nostalgiškus prisiminimus! Šiame vaizdo įraše pateikiama informacija ir apie kelionės eigą, miestus, kurie buvo aplankyti. Esame labai dėkingi Algimantui, už galimybę išvysti išskirtinius kelionės kadrus.
Galbūt dėl perrašymo, dainos perdavimo iš lūpų į lūpas ir besikeičiančių kartų „Nemuno“ himno žodžiai ir melodija skiriasi nuo lietuvių liaudies dainos. „Nemuno“ himno žodžiai skamba taip:
Stoviu aš parimus prie rūtų darželio,
Kai paspaudęs ranką tyliai išėjai.
Ašarom sidabro verkė rūtos žalios,
Skendi ūkanose Lietuvos laukai.
Kas paklaus, kodėl man ašaros taip byra,
Kas man ravint rūtas „Padėk Diev’“ sakys?
Kas akys’ manose atras lino žiedą,
Kas, o kas, o kas gi, nerami širdie.
Tankiai varsto šeivos stakles ąžuolines,
Klojas lino drobės taip švelniai, švelniai.
Rankšluostin įausiu: „Lietuva Tėvynė,
Tu – didvyrių žemė, mes tavo vaikai“.
Kada mūs žemelė bus nuo kraujo soti,
Kada tu sugrįši pievų takeliu.
Atnešiu vandens tau moliniam ąsoty,
Duosiu nusišluostyt rankšluosčiu linų.
„Nemuno“ himnas giedamas svarbiausiais iš jautriausiais ansamblio momentais. Himnas jau netrukus skambės ir Kauno sporto halėje, kuomet susijungs tūkstantis nemuniečių širdžių.
Dėkojame visiems veteranams, kurie prisidėjo prie rubrikos „Nemuno“ tradicijos – gyvos ir pamirštos kūrimo ir prie mūsų ansamblio istorijos išsaugojimo.
Himnas_1
Himnas_2
Himnas_3