preloader
Scroll to top

„Nemuno“ tradicijos – gyvos ir pamirštos: cepelinbalis

„Nemuno“ tradicijos – gyvos ir pamirštos: cepelinbalis

Ansamblis „Nemunas“ yra žinomas dėl gilių savo tradicijų ir jų gausos. Tačiau retas, kuris žino, iš kur ansamblyje atsirado tam tikros tradicijos ir kokia jų gimimo istorija. Viena iš tradicijų, apie kurią panorome išsiaiškinti daugiau – cepelinbalis. Tai šventė, kurios metu visi ansambliečiai susijungia cepelinų gaminimo procesui: nuo bulvių skutimo iki valgymo. Ši tradicija gyva ir mėgstama nemuniečių jau daugelį metų, todėl ir šiemet, paskutinį vasaros savaitgalį, vyko cepelinų balius ir iš viso buvo pagaminta 122 cepelinai. 

Metraščiuose pirmoji cepelinbalio šventė užfiksuota 1995-10-14, o pakalbėjus su daugiau veteranų išsiaiškinta, kad cepelinbalio užuomazgos prasidėjo metais anksčiau – 1994, tačiau niekas nepagalvojo to įamžinti metraščiuose. „Pirmoji šventė vyko 1994 m. Kapitoniškėse. Susiveždavome savo bulvių, tarkavimo mašinas, o viryklės labai senos ten būdavo, tai užtrukdavo, kol viską pasigamindavome, todėl pirmieji žmonės atvykdavo jau 12 valandą dienos ruoštis šventei“, – pasakojo pirmininkas Rolandas. „Ar mes tą tradiciją pradėjom, ar atgaivinom – čia jau kitas klausimas. Bet, kad cepelinbalį pirmą kartą nepriklausomoj Lietuvoj tada organizavom – tai tikrai!“ – prisiminimais dalijosi ansamblio pirmininkas Sigitas.

Cepelinbalio pradžia, tikriausiai, buvo klubas – antri namai kiekvienam nemuniečiui. „Jei teisingai prisimenu, tai sėdėjome klube. Ir ar ne kanklininkė Ingrida pasiūlė daryti cepelinbalį. Paskui Sigitas pasakė, kad lengviau suorganizuoti, negu sugalvoti“, – mintimis dalijosi ansamblietė Milda. Veteranai pasakojo, kad kalba užėjo apie gerą bulvių derlių ir mintį, kad reikėtų kažkaip tą gerą derlių realizuoti. Taip pat, tuo metu visi studentai iš tėvų ir senelių į bendrabučius atsiveždavo labai daug bulvių, tiek, kad patys vieni nesuvalgydavo. 

Dabartiniame cepelinbalyje vyksta greičiausiai suvalgyto cepelino varžybos, o kaip vykdavo anksčiau paklausėme pirmininko Rolando: „Anksčiau tikslo pagaminti kuo daugiau neturėjome. Gaudavosi apie 400 cepelinų, paskaičiuodavome po keletą žmogui, o daugiausiai lyg 428 esame pagaminę. Susirinkdavo 80-100 nemuniečių ir ypatingai visi mėgdavo antros dienos cepelinus. Žmonių buvo tiek daug, kad visi Kapitoniškių stalai buvo užsodinti. O padažo ir grietinės būdavo tiek daug, kad juos pildavome į molinius ąsočius. Cepelinbalio eigoje visada vykdavo varžybos, kas greičiausiai suvalgys porciją cepelinų, o tuometinėje porcijoje buvo nei daug nei mažai – 4 cepelinai.“ Apie prizus, kurie laukdavo laimėtojų, su šypsena veide pasakojo veteranas Darius: „Atsimenam tik tai, kad už daugiausiai suvalgytų cepelinų, laukdavo prizas – dar vienas cepelinas.

Vienas iš būtinų cepelinbalio akcentų yra siurprizai cepelinuose, o dažniausiai tai būna kankorėžiai. „Jei ne nuo pirmo, tai nuo antro cepelinbalio tikrai, keletą cepelinų pagamindavome su kankorėžiais viduje. Visi, kurie rasdavo kankorėžius, turėdavo atlikti vaidinimą, kokį improvizuotą šou ar šokį, kiekvienais metais vis ką naujo sugalvodavome“, – linksmais prisiminimais dalijosi pirmininkas Rolandas. O įspūdingiausias radinys cepelino viduje – sužadėtuvių žiedas. Žiedą cepeline radusi pirmininkė Silvija prisiminė: „Po tokių piršlybų pasakyti „NE“ buvo neįmanoma. Labai smagu prisiminti!“ Cepelinbalis yra neatsiejamas nuo dainų, gitaros ir ilgų pokalbių prie laužo. Taip pat, kadangi nemunietiški savaitgaliai stovyklose vykdavo tris ar net daugiau dienų, kartu su cepelinų baliumi tą savaitgalį buvo švenčiama ir diplomantų šventė. 

Labai smagu, kad ši tradicija išlieka ne tik aktyvių nemuniečių būryje, bet ir atskiruose veteranų rateliuose. Tai tradicija, kuri gyva ir šiais metais švenčia 30-ies metų jubiliejų. Nekantraujame sužinoti daugiau tradicijų, istorijų iš pirmų lūpų ir pasidalinti su visais ansambliečiais.