„Nemuno“ tradicijos – gyvos ir pamirštos: čigonai ir tautinės juostos per vestuves

Ansamblis „Nemunas“ yra žinomas dėl savo tradicijų puoselėjimo ir išskirtinio vidinio gyvenimo. Išskirtinai švenčiamos ir nemunietiškos vestuvės. Vestuvės prasideda jaunųjų pagerbimu jiems išėjus iš bažnyčios, Rotušės arba kitos vietos, kur vyksta oficiali vestuvių dalis, o antroji šventės dalis – čigonavimas. Apie šias unikalias nemunietiškų vestuvių tradicijas ir norime papasakoti daugiau.

Jaunųjų sveikinimas prasideda prie Rotušės, bažnyčios ar kitos vietos. Laikui bėgant jaunųjų sutikimas keitėsi, tačiau išliko dvi pagrindinės dalys: daina ir juostos. Kai jaunieji išeina iš Rotušės, bažnyčios ar kitos vietos, yra nuleidžiamos tautinės juostos ir jauniesiems perlipus, juostos yra pakeliamos. Veteranų manymu, šis juostų perlipimo veiksmas yra paimtas iš Juozo Gudavičiaus sukurto lietuvių liaudies šokio „Rezginėlė“. Šokyje 6 poros yra palyda ir viena pora solistų. Šokio kulminacija yra, kai sustojama dviem eilėm, jaunieji yra eilės gale, tada nuleidžiamos juostos ir jauniesiems perlipus juostos pakeliamos. Kaip ši tradicija atsirado „Nemune“ sunku pasakyti, tačiau ji jau buvo apie 1970 metus ar net anksčiau.

Pasitikus jaunuosius prie bažnyčios ar Rotušės vykdavo ne tik juostų tradicija, bet ir skambėdavo daina „Tik tu, tik tu viena“. Taip pat veteranai pasakojo, kad būdavo dovanojamas „pirminis įnašas“, šokami šokeliai ir dainuojamos nemunietiškos dainos, prie poeto Maironio statulos Kaune giedama giesmė „Lietuva brangi“, dainuojama jaunųjų tradicinė daina, vykdoma jaunosios vagystė bei liudininkės išpirka. Jaunosios išpirkimas dar buvo žinomas kaip „balta už baltą“:).

Išskirtinė nemunietiška tradicija: čigonavimas. Atsiradusi kaip dar viena išdaiga ir vertinama bei puoselėjama iš kartos į kartą, ši tradicija gyva jau apie pusšimtį metų. Apie šią tradiciją kalbėjome su veteranais Kęstučiu Pušinaičiu, Gediminu Peičiumi ir Rolandu Bražioniu.

„Laikau tai vienu iš didžiausių savo pradėtų ir „Nemunui“ paliktų dalykų“ – pokalbį apie čigonavimo tradiciją „Nemune“ pradėjo ilgametis veteranas Kęstutis Pušinaitis.

„Visiškai nesitikėjau, kad tai išsivystys į tokį gražų ir ilgametį dalyką. O viskas prasidėjo štai taip… Pirmais metais aš dar nieko reikšmingo nedariau „Nemune“, nebuvau joks kultūrinis lyderis, tai čigonavimo pradžia galėjo būti maždaug apie 1975 metus. Tuo metu jau buvo įkurtas „Durnių teatras“ (daugiau apie „Durnių teatrą“ skaitykite: „Nemunas“ 1971-1981 metais: susitikimas su veteranu Kęstučiu Pušinaičiu) ir kiekvienais metais švęsdavome tokį „Durnių teatro“ jubiliejų – parodija tuo metu vykusių tarybinių parodomųjų jubiliejų. Padarėme per tą jubiliejų spektaklį, mus sveikina visi choristai, muzikantai, šokėjai, įteikiame „nusipelniusio durniaus vardą“. Tame nebuvo jokios politikos, tiesiog jaunimo žaidimai, parodijos. Ir kai ruošiausi daryti šį „Durnių teatro“ jubiliejų, prisirinkau porą maišų visokių senų rūbų – iš sandėlio nurašytų, nebereikalingų sijonų, kažkiek savo rūbų. Susirinkau viską, ką radau, ir atsivežiau į Kapitoniškes. Mes, šokėjai, kai būdavo vasaros stovyklos, kartais repetuodavome Dovainonių kultūros namuose, reikėdavo nuo Kapitoniškių miškeliu iki ten nueiti, maždaug kokius du kilometrus. Eidavo į tą salę tik šokėjai, nes mums reikėjo specialios dangos, ant pievelės nelabai pašoksi. Mes Kapitoniškėse repetuodavome kasdien, kartais net po du kartus, nesvarbu, ar savaitgalis, ar darbo diena. Ir vieną dieną pranešė, kad nerepetuosime vakare, kadangi toje Dovainonių kultūros namų salėje vyks vestuvės. 

Dabar, kai jau praėjo tiek laiko, aš pats savimi stebiuosi, kaip man tuo metu kildavo tiek idėjų. Šauna į galvą kokia avantiūra ir per sekundę padarau, o ar gaunasi sąmonė ar nesąmonė tik po to pagalvoju. 

Sakau visai chebrai, kad vakare, po vakarinio patikrinimo, kai jau sugulsime į savo palapines, slapta išbėgsime visi. Reikėdavo stovykloje tam tikrą valandą gultis, nes vieną kartą vaikščiojome po stovyklą, o stovyklos viršininkas ėmė mus vaikytis po visą teritoriją, kad visi griežtai tvarkos laikytųsi. Tai aš visiems sakau, apsirengsime ir eisime į čigonus. Visi pradėjo klausinėti kieno tos vestuvės, ką čia reikės daryti. O aš per daug nekreipiau dėmesio kieno ten tos vestuvės, sakau visiems, kad ženijasi kažkas ir tiek. 

Man dabar labai gaila, nes niekad negalvojau, kad ši išdaiga išsivystys į tokį svarbų „Nemunui“ dalyką. Gaila, kad neužsirašiau niekur, kas tuo metu buvo pirmųjų čigonų dalyviai. Pamenu tik tiksliai, kad Regina Kilbauskaitė buvo, mes buvom neišskiriamas duetas, ji mane kartais prislopindavo, švelniai kritikuodavo, buvome puikus tandemas.

Susirinko mūsų gal dešimt žmonių. Visais laikais „Nemune“ visi būdavo draugai, tačiau natūraliai formavosi ir artimiausių draugų būreliai. Išsliūkinome iš palapinių, paėję į tą pusę link Dovainonių, kažkur ant Marių kranto susėdome, apsirengėme tais mano atvežtais rūbais ir išsidažėme veidus. Aš atsimenu apsirengiau sena čigone! Tuo metu nelabai didelis tas rūbų pasirinkimas būdavo, tai užsidėjau sijoną ir sakiau, kad būsiu sena čigonė. Visi užsidėjome kas ką radome, prisikarstėme auskarų, išsipaišėme veidus ir, kai jau pasipuošėme, visiems pradėjo kilti klausimas, ką mes ten veiksime nuėję? Ir kilo mintis, kad pradėsime su daina „Tolumoje laužo liepsnos susilieja žvaigždėtam danguj…“. Šita daina yra čigonų liaudies daina, visur tuo metu skambėdavo per radiją, tai buvo tiesiog graži daina, ją dainuodavome ir prie laužo, tai visi mokėjo. Nusprendėme, kad su šia daina įeisime. Po to pagalvojome, kad tiks daina „Paduokit man gitarą, įpilkit vyno man“ (dabar žinoma kaip „Žmonos daina“). Tada mintyse vis dar skambėjo „ech nani nani nani na…“, tai ir šitą padainuosime. Reginai kilo mintis, kad padainuos iš Muzikos garsų solo vieną kūrinį. Ji buvo puiki solistė, ją vadovas Bartusevičius į programas visada traukdavo, turėjo nuostabų balsą. 

Taip ir nutarėme, kad bus šitie kūriniai, paskui kas nors ką nors su gitara pagros, tada ekspromtu ką nors sugalvosime, matysime pagal situaciją. Nuėjome prie kultūros namų ir mums labai pasisekė. Atėjome jau gana vėlai, apie vidurnaktį. Tokiu laiku, kai vestuvėse buvo tokia lyg ir maža pauzė. Vestuvių muzikantai jau pavargę, piršlys sėdi, visi aplink jau pavargę nuo šventimo. Tai buvo idealus momentas! Atidarome duris ir be atsiklausimų, be jokių atsiprašymų visi pradėjome eiti į vidų dainuodami „Tolumoje laužo liepsnos susilieja žvaigždėtam danguj…“. Įsivaizduokit veidus tų žmonių: nieko nelauki ir įsiveržia tokia chebra, visi pradėjo klausinėti, kas mes tokie. O mes toliau atliekame savo programą. Aš, kaip vyriausia čigonė, jaunikį pakviečiau šokt, ir jis pradėjo klausinėti, kas mes ir iš kur mes. Sakiau aš jam, kad nekreiptų dėmesio, mes studentai iš stovyklos atėjome… Jau galvojome, kad gausime bart, o jaunikis pilnu dėkingumo veidu pradėjo dėkoti mums, kad atėjome. Dar nuėjau prie abiejų jaunųjų, jiems išbūriau ateitį, aišku tik laimingą! Regina padainavo savo solinį kūrinį. Tuo metu jis buvo visiems naujas, nes neseniai filmas buvo išleistas. Ką noriu pasakyti, kad nebuvo pirmi čigonai tik „chaltūra“, padarėme ir labai gražių pasirodymų. Pašokome, subūrėme visus, palinksminome. Ėjome ekspromtu pakvailioti, padūkti. Mums visiems labai patiko. Pridėjo vestuvininkai mums lauktuvių, kažkokių žuvų, kažkokios dešros… Pabuvome gerą pusvalandį ir viskas, atsisveikinome su visais ir grįžome į tą aikštelę, kur persirengėme. Jausmas buvo nuostabus, visi euforijoje buvome, kad pavyko. Ir dar po kažkiek laiko visi susitikę vėl galvodavome, kaip buvo smagu.

Rudenį kažkam kilo mintis, kad jau taip smagu buvo tose pirmose vestuvėse, kodėl nepadaryt čigonų nemuniečių vestuvėse? Jau patirties turėjome kažkiek, tai buvo vis lengviau, žinojome, kas veikia, o ko geriau nedaryti. Aš pats dalyvavau gal 4-5 vestuvėse, po to pagrindinę rolę perėmė Gediminas Peičius – puikiai grojo ir labai šauniai perėmė čigonų tradiciją. Taip pat Rolandas Bražionis šauniai vystė toliau, puikiai vesdavo ir organizuodavo čigonus nemuniečiams. 

Buvo įdomu sekti, kaip keičiasi ši tradicija. Kai buvo mano jubiliejus, gal 60-ies metų, pasakiau Rolandui, kad ateitų kartu su čigonais į mano jubiliejų! Kaip įdomu buvo… Kiek daug gero jau buvo pridėta, o kas buvo bloga jau atsisakyta.“

Prieš 10 metų vykusiame „Nemuno“ 65-erių metų jubiliejuje, čigonų dalis buvo viena iš koncertinės programos dalių, nes yra laikoma svarbia ir unikalia ansamblio tradicija. 

Ilgametis veteranas, vokalas Gediminas Peičius, kuris ansamblyje dalyvavo nuo 1980-ųjų iki 1995-ųjų, kuris, kaip ir minėjo Kęstutis Pušinaitis, perėmė čigonavimo tradiciją ir ją puoselėjo, papasakojo savo prisiminimus iš čigonavimo: „Jei gerai pamenu, tai dalyvavau ir aš pirmuose čigonavimuose. Ansamblis ruošėsi važiuot į Daniją, o mes repetuodavome Dovainonių kultūros namuose. Buvome fuksai ir mokėmės iš ilgamečių veteranų.

Po truputį čigonavimo programa pildėsi: prisidėjo barono daina, žmonos daina. Griaučiai daugmaž buvo tokie ir prisidėdavo viena kita tuo metu žinoma daina. Vėliau pradėjome daugiau dėmesio skirti vestuvininkams: jauniesiems, pabroliams ir pamergėms, jaunųjų tėvams, visam pulkui artimųjų. Kiek pavykdavo, tiek informacijos susirinkdavome, visumą stengdavomės apdainuoti, apžaisti, kad kiekvienos vestuvės būtų išskirtinės. Prie programos prisidėjo ir daiktų surinkimas bei išsipirkimas.

Mano pirmos vestuvės buvo pas Rimantą ir Jūratę Kaknevičius. Tą kartą buvo mano pirmas vestuvių muzikanto krikštas. Vienas smuikininkas buvo prisižadėjęs pagroti bei pravesti vestuves, bet jisai neatvažiavo. Pamenu Priekulėje vyko, ilgiausia palapinė, per šimtą žmonių, visi žemaičiai ir pagalvojau, kad reikia kažkaip gelbėti situaciją, sakau: duokit man akordeoną ir einu. Buvo Rimanto sesuo ir aš – pirmas krikštas kaip vestuvių muzikantų. Vėliau atvažiavo čigonai, pasidarė daug lengviau. Dažnu atveju čigonai padarydavo tokią šventę, kad muzikantų nebereikėdavo. Mūsų pagrindinis čigonų baronas būdavo Sigitas Abrutis. Vėliau atsirado ir pašokdinimai. Iš pradžių daiktų vogimo dalis buvo labai chaotiška, išsipirkimas taip pat, dabar jau viskas atidirbta ir per kartas susidėlioja vis kitaip. Turėjome po vieno čigonavimo ir iš televizijos pasiūlymą nusifilmuoti laidoje, kaip mes čigonaujame, bet griežtai atsakėme – ne. Tai būtų šventvagystė, rodymas tokio mūsų vidinio dalyko viešai. Tai yra mūsų rato programa ir vidinio gyvenimo dalis. 

Buvo ir tokių čigonavimų, kur buvome keturiese. Ir visi keturi vestuvių svečiai. Buvo vestuvės labai toli ir gavosi taip, kad tiesiog nebuvo kam atvažiuot. Nuėjome, keletą minučių pasiruošėme ir keturiese padarėme visą programą. Buvo juodas ekspromtas, bet labai gerai gavosi. Turėjome baroną, žmoną, vieną puikų šokėją, smuiką ir buvo labai puiku. 

Pas mus vestuvėse buvo net 30 čigonų! Sakiau visiems, kad tegul važiuoja pas mus tiek čigonų, kiek tik nori – visi laukiami. Mūsų vestuvės vyko Kapitoniškėse, čigonai apie 2 valandą nakties atvažiavo. Kaip atvažiavo paskutiniai, taip ir išvažiavo paskutiniai. 

Čigonauti nebūdavo taip paprasta, kaip dabar. Tranzuodavome, kad nuvažiuotume iki ten, kur vykdavo vestuvių šventė. Vienais metais reikėjo nuvykti iki Šakių. Išėjome iki Neries krantinės, milicininkai padėjo mums susistabdyt mašiną ir tranzuodami nuvažiavome iki vestuvių. Susitarėme susitikti Šakių autobusų stotyje. Jau pradėjome puoštis, ruošti programą, kurti žodžius ir privažiuoja klausinėti, kas čia, kur ir kaip vyksta, sakome, kad važiuosime į vestuves pas Audrą, policininkas atsakė, kad Audra jo klasiokė, tai tą kartą čigonai su švyturėliais atvažiavo!

Rėmai daug metų jau nusistovėję, pridėdavome po vieną dvi dainas specialiai kiekvienoms vestuvėms, kažką, kas iš to laikmečio populiaru būdavo. Aš į taborą atnešiau dainą „Prie žalios girelės“, nes jos iki tol nebuvo, o dainą išmokau iš dėdės. 

Vieną kartą sėdime Grūto kaime, neužilgo vestuvės, o neturime nieko dovanų jauniesiems. Mano teta gyveno tame kaime, tai sakau einame, kažką surasime. Suradome malkinėj šakotą pagalį, įmetėme į laužą, apdeginome, paskui vandenyje nugesinome, ir tas pagalys dabar stovi jaunųjų namuose garbingiausioje vietoje! Nesvarbu, ką padovanosi, svarbu, ką pakalbėsi…“

Ansamblio pirmininkas, veteranas Rolandas Bražionis, kuris vėliau perėmė čigono barono vairą iš Gedimino Peičiaus, pasakojo: „Sunkiausia būdavo nusigauti iki vestuvių vietos. Autobusas pilnas, visą kelią tekdavo stovėti… Aš kartu su Gediminu mokiausi ir ilgai buvau pirmoji čigonė – barono žmona. Po daug metų perėmiau ir aš barono vaidmenį: pakeičiau sijoną į kelnes! Būdavo laikai, kad per naktį ir porą vestuvių reikėdavo atšokti. Būtina dalis būdavo ir pašokdinimai, kad išjudinti visus svečius. Ne kartą kreipėsi žmonės, kad už pinigus tai padarytume, bet čigonai čia gimė, čia ir liko, taip ir turi būti.“

Šiuo metu čigonavimo programa susideda iš keletos pagrindinių dalių: atėjimas, taboro prisistatymas, barono daina, baronienės daina, budulajų šokis, daiktų paėmimas bei išsipirkimas. Didelis dėmesys skiriamas jauniesiems: jiems rašomos dainos ir net statomi šokiai. Repertuaras repetuojamas kelias dienas, kad taboras pasirodytų profesionaliai ir sukurtų tik gražiausias akimirkas jauniesiems ir jų artimiesiems bei, žinoma, visam taborui!

Čigonavimas nėra siejamas su Romų tauta, tai yra žaisminga parodija, sena ansamblio tradicija, nesiejama su jokiais politiniais ir kultūriniais aspektais. Tai tradicija, kuomet nemuniečiai nemuniečiams dovanoja programą vestuvėse, dainuoja tik jiems skirtas dainas ir dovanoja pačias unikaliausias dovanas ir nepamirštamus įspūdžius. Tai tradicija, kurią būtina išlaikyti ir perduoti iš kartos į kartą, kad nei vienos tikros nemunietiškos vestuvės neapsieitų be taboro šėlsmo ir išskirtinės energijos!

Veteranai, kviečiame Jus dalintis prisiminimais, papildyti mūsų tradicijas savo istorijomis ir prisiminimais. Laukiame Jūsų žinučių, komentarų el. paštu ktu.nemunas@gmail.com.