„Nemuno” krikštynos

Išsigandęs žvilgsnis, drebančios galūnės ir kreiva, lyg kažkur per pirmąją kelionę ar pakeliui į Trečius pamesta šypsena- vieni dažniausių Nemuno naujokų atributų. Nerimas, jaudulys, o kartais ir tingulio šešėlis, tyliai įsliūkinę į pasimetusio nuliuko galvą kartais ją taip susuka, kad vienintelis būdas norint tuos demonus išvaryti yra krikštynos. O po to visos baimės, abejonės, kad esi čia nereikalingas ir nelaukiamas, išnyksta.

Būtent ši, ko gero, ryškiausia tradicinė Nemuno šventė, praūžusi savaitgalį, įsirėžė į dar vienos kartos atmintį. Netikėtai nustebinusi AB „Lietuvos orai“ tarp kelių lietingų pastarųjų savaičių ansamblį parėmė šiltomis ir ypač saulėtomis dienomis, per kurias kolektyvas pasipildė dar 21 naujai iškeptu nemuniečiu. Nekrikštai, prieš tai nešioję apskritą nulį, įvykdę visas jiems skirtas užduotis, atlikę išpažintis ir sukalbėję visas reikiamas maldas, po iškilmingos ceremonijos tapo garbingais Nemuno nariais, su šypsena ir gera nuotaika priėmusiais naująjį tikėjimą.