Vaikinų diena 2017

Rugsėjo 18

Viskas prasidėjo rugsėjo 9d. rytą, kai tik atsikėlęs pažvelgiau pro langą ir nustebau, kad už lango taip šiltai šviečia saulė, mat iš vakaro buvo vėsu ir lijo lietus. Prasimankštinus ir nusimaudžius vėsiose mariose labai panorau papusryčiauti ir pasiūliau draugui keliauti iki „štabo“ (taip pavadinau pagrindinį pastatą, kuriame vėliau vyko vaikinų diena). Pasiekus trumpos kelionės tikslą jau darėme virtuvės duris, kai staiga prieš mus iš tamsos išniro žavioji Erika ir pareiškė, jog nuo šios akimirkos iki pat vaikinų dienos renginio pradžios į „štabą“ vaikinams patekti bus neįmanoma. Mus perspėjus, Erika iškart pasiteiravo, ar ko nors nenorėtumėm, mat mūsų mielosios merginos, su šypsenom veiduose, mumis rūpinosi visą dieną. Aš labai nudžiugau ir išsakiau savo norą – cepelinai su varške (Cepelinbalio skanieji kūriniai, kurių laukti buvo tikrai verta). Taigi mūsų pusryčiai buvo TOBULI!

Praėjus keletui valandų po pusryčių kartu su visais vaikinais patraukiau tinklinio aikštelės link. Prieš pradėdami žaisti nusišlavėme nuo samanų, spyglių ir vakarykščio lietaus čiuožykla virtusią aikštelę ir pradėjome apšilimą – mūsų laukė svarbios tinklinio varžybos. Pasiskirstę į komandas pradėjome turnyrą. Varžybos buvo gan sunkios – jas sunkino slidi aikštelė, todėl teko ramiau žaisti, nes nei vienas nenorėjome susižaloti prieš pat renginį. Vykstant turnyrui žaviosios merginos vaikinus lepino jiems atnešdamos sklidinus ąsočius gaivos ir vis pasiteiraudamos, ar nieko netrūksta. Varžybos baigtos, o komanda, kurioje žaidžiau – nugalėjo! Gavome savo prizus – VIP bilietus.

Po tinklinio varžybų kelios entuziastų komandos liko žaisti tinklinio, kiti rado kitų veiklų. Likus pusvalandžiui iki visų nekantriai laukiamo renginio vaikinai nuėjo ruoštis. Apsirengę kostiumus patraukėme „štabo“ link. Visą kelią spėliojom, kas mūsų laukia, priėję pagrindinį įėjimą nekantriai stoviniavom ir laidėm juokelius apie laukiančius vakaro nuotykius. Staiga atsivėrė pagrindiniai vartai ir dvi be galo gražios merginos pakvietė užeiti. Žinoma, VIP‘ai turėjo pirmenybę, tačiau fukso statusas suteikė aukštesnę pirmumo teisę nei VIP‘ams ir visi išsirikiavę į eilutę suėjome į vidų. Tiesa, prieš mus įleidžiant, anksčiau minėtos dvi merginos mums prie švarkų prisegė ženkliukus su numeriais — manasis buvo 10. Tik patekus į didžiąją salę mūsų žandikauliai atvipo nuo neregėto grožio dekoracijų, jų pačių pasigaminto baro bei stalų, nukrautų dieviško skonio sumuštiniais ir velniškai gerais desertais. Pagaliau patekome į VIEN MERGAS!

Renginiui prasidėjus mes, fuksai, buvom pakviesti atsisėsti ant, gretimais kraštinių stalų pastatytų, kėdžių. Merginoms pristačius komisiją buvo pakviestas pirmuoju numeriu pažymėtas fuksas. Prasidėjo mūsų šventė. Viso renginio metu ne kartą turėjome pademonstruoti savo išmonę, humoro jausmą, jėgą, drąsą ir visus turimus talentus. Tuo tarpu merginos žiūrovams dovanojo nuostabius pasirodymus, kokių net pačiame Las Vegase neišvysi. Gaila, bet po kiekvienos rungties iš kovos pasitraukdavo keli didvyriai… Ir štai išaušus laiško rašymo valandai, mūsų buvo likę tik trys. Šiuo laišku reikėjo įrodyti, kodėl būtent kažkurį iš mūsų reikia išrinkti VIEN MERGO karaliumi. Gavę pergamentus ir rašymo priemones kibome į darbą, o baigę rašyt perskaitėm savo pažadus ir išsirikiavome prieš publiką...

Visai netikėtai išgirstu savo vardą, buvau įsitikinęs, kad tikrai netapsiu Misteriu Nemunu. Ir štai aš, apšalęs ir nesuprantantis, kas vyksta, stoviu prieš visus ir girdžiu skanduojamą savo vardą. Staiga mane apsupa visos nemunietės ir šiltai apkabina, sveikina, padovanoja po bučinį į žandą, vaikinai išsitempia mane iš merginų rato ir pradeda mėtyti į orą. Šį nuostabų jausmą, kai visi tave sveikina, tavimi džiaugiasi, sunku ir nupasakoti, tokio jausmo dar niekada nebuvau jautęs savo gyvenime. Dar kartą pajauti, kas yra tikrasis „Nemunas“ – šeima, kuriai kiekvienas yra be galo svarbus ir mylimas.

Likau pamalonintas ir nustebintas tokiu puikiu renginiu, nuostabiomis dekoracijomis, šokiais ir rūpesčiu, kurį mums suteikė merginos. Tokios tradicinės dienos dar labiau visus suartina ir parodo, dar kartą pasikartosiu, kaip vieni kitiems esame svarbūs. Be komandinio darbo, meilės jam, šviesių protų ir nuostabių žmonių viso to nebūtų. Džiugu, jog visa tai – „Nemunas“. AČIŪ Jums, mielieji !

„Misteris Nemunas 2017” Edvinas Dulskas